Ne vienas tėvas yra patyręs situaciją, kai gražus šeimos vakaras prie stalo žaidimo akimirksniu pavirsta tikra drama. Žaidimas baigiasi, vienas iš vaikų lieka antras arba paskutinis, ir staiga kortelės skrieja per stalą, pasipila ašaros ar net pykčio priepuolis. Tokiomis akimirkomis tėvai dažnai sutrinka ir nežino, kaip teisingai elgtis: ar skubėti guosti, ar leisti vaikui laimėti „dėl šventos ramybės”, ar griežtai pareikšti, kad „reikia mokėti pralaimėti”. Svarbu suprasti, kad kai vaikas nemoka pralaimėti, tai nėra jo charakterio trūkumas ar netinkamas auklėjimas. Stiprios emocijos susidūrus su nesėkme yra visiškai normali ir laikinai vystymosi stadijai būdinga reakcija.

Gebėjimas priimti nesėkmę oriai ir be didelių ašarų nėra įgimta savybė – tai išmokstamas įgūdis, kurį galima palaipsniui ugdyti. Geriausia aplinka šioms pamokoms yra būtent stalo žaidimai, nes jie sukuria saugią, žaidybinę erdvę patirti nusivylimą. Visgi nereikėtų tikėtis, kad vaikas iškart gebės susidoroti su pralaimėjimu sudėtingame varžybiniame žaidime. Klausimas, kaip išmokti pralaimėti be nereikalingo streso, reikalauja nuoseklaus požiūrio. Sąmoninga laipsniška progresija – nuo žaidimų, kuriuose pralaimėjimo rizika dalijamasi su kitais, iki atviros, sveikos konkurencijos – padeda vaikui žingsnis po žingsnio ugdytis emocinį atsparumą.

Pirmas žingsnis: kai niekas nepralaimi

Pradėti emocinio atsparumo kelionę geriausia nuo aplinkos, kurioje nėra individualaus pralaimėtojo. Čia pagalbininkais tampa bendradarbiavimo žaidimai. Jų esmė – visi žaidėjai veikia kaip viena komanda prieš patį žaidimą ar jo iššūkį. Visi kartu laimi arba visi kartu patiria nesėkmę. Kai vaikas nepasilieka vienas su savo pralaimėjimu, dingsta asmeninės gėdos ar „aš prastesnis už kitus” jausmas, o nesėkmė tampa tiesiog bendra patirtimi, kurią lengviau išgyventi.

Šiame etape puikiai tinka keli skirtingoms amžiaus grupėms skirti komandiniai žaidimai:

Stakų šeima

Jaukus bendradarbiavimo žaidimas patiems mažiausiems (nuo 4 metų, 1-6 žaidėjai, apie 10 min). Žaidėjai kartu ieško sprendimų ir sugalvoja, kaip veikėjai turi lipti vieni kitiems ant pečių, kad pasiektų vėjo nupūstus žaislus, įstrigusius medyje. Kadangi tikslas bendras, vaikai mokosi džiaugtis bendra sėkme arba kartu paieškoti kito būdo, jei žaislo pasiekti iškart nepavyko.

The Mind

Išskirtinis komandinis kortų žaidimas (nuo 8 metų, 2-4 žaidėjai), kuriame žaidžiama be žodžių ir gestų. Žaidėjai turi intuityviai pajusti vieni kitus ir dėti korteles didėjančia tvarka (nuo 1 iki 100). Visi žaidėjai kartu pereina lygius arba visi kartu nepereina – pralaimėtą lygį komanda priima kaip bendrą iššūkį, o ne kaip vieno žmogaus klaidą.

Quizwiz

Komandinis viktorinos žaidimas apie šalis (nuo 10 metų, 1-5 žaidėjai, 20 min), kuriame žaidėjai kartu priskiria šalių korteles įvairiems teiginiams. Žaidimo pabaigoje skaičiuojamos klaidos: jei klaidų padaroma ne daugiau kaip 3, laimi visi kaip komanda, jei daugiau – pralaimi visi kaip komanda. Tai suteikia puikią galimybę aptarti klaidų prigimtį bendrai, nesmerkiant nė vieno žaidėjo.

Antras žingsnis: kai pralaimėjimas nieko nereiškia asmeniškai

Kai vaikas jau jaučiasi saugiai žaisdamas komandoje, galima žengti kitą žingsnį – pereiti prie varžybinių žaidimų. Tačiau tam, kad perėjimas nebūtų pernelyg staigus, antrajam etapui verta rinktis greitus, linksmus varžybinius žaidimus, kuriuose laimėjimas ar pralaimėjimas priklauso nuo daugybės trumpų, dinaminių iššūkių. Vaikas gali pralaimėti vieną raundą, bet iškart po kelių sekundžių laimėti kitą. Nesėkmė čia trunka akimirką ir nebūna jaučiama kaip asmeninis pralaimėjimas.

Cortex Challenge

Varžybinis smegenų mankštos kortų žaidimas (nuo 8 metų, 2-6 žaidėjai), kuriame žaidėjai rungiasi atlikdami 8 skirtingų tipų užduotis (atminties, lytėjimo, grupavimo, labirinto ir kitas). Kadangi užduotys nuolat kinta ir reikalauja skirtingų gebėjimų, kas raundą gali laimėti vis kitas žaidėjas. Jei vaikui nesisekė labirintai, kitame raunde jis gali sužibėti lytėjimo ar atminties užduotyje – tai padeda suprasti, kad nesėkmė vienoje užduotyje nėra galutinis nuosprendis.

Trečias žingsnis: tikra, sveika konkurencija

Tik praėjus pirmuosius du žingsnius, kai vaikas jau išmoko atskirti savo vertę nuo žaidimo rezultato, jis tampa pasiruošęs tikrai, sveikai konkurencijai. Trečiajame etape pereinama prie klasikinio formato varžybinių žaidimų, kuriuose laimėtojas nustatomas pagal taktinius ir strateginius sprendimus bei įgūdžius, o ne tik pagal sėkmę.

Carcassonne

Strateginis žaidimas (nuo 7 metų, 2-5 žaidėjai), kuriame žaidėjai kartu kuria viduramžių žemėlapį dėliodami korteles su keliais, miestais bei vienuolynais. Nors žemėlapis kuriamas bendrai, laimi tas žaidėjas, kuris priima geriausius taktinius sprendimus ir žaidimo eigoje surenka daugiausiai taškų. Tokiame žaidime pralaimėjimas jau reikalauja gebėjimo pripažinti kito žaidėjo meistriškumą, įvertinti savo pasirinkimus ir suprasti, kad kitą kartą pasirinkus kitokią taktiką rezultatą galima pagerinti.

Ką sakyti vaikui, kai jis pralaimi

Net ir laipsniškai judant per šiuos žingsnius, visiškai išvengti nusivylimo emocijų nepavyks – ir tai yra gerai. Svarbiausia – kaip suaugusieji reaguoja į vaiko kylančias emocijas. Tėvų elgesys pralaimėjimo akimirką tampa pavyzdžiu, kurį vaikas perima ateičiai.

Ko verta vengti:
Nenuvertinkite vaiko jausmų. Frazės, tokios kaip „čia tik žaidimas”, „nėra ko verkti dabar”, vaikui skamba kaip jo emocijų atmetimas. Jam tas pralaimėjimas tuo momentu yra tikras ir svarbus.
Neakcentuokite klaidų iškart. Akimirką, kai vaikas pyksta ar verkia, pamokymai („reikėjo daryti kitaip”) tik sustiprins gynybinę reakciją.
Nenusiženkite taisyklėms, kad jis laimėtų. Nuolatinis tyčinis pralaimėjimas vaikui sukuria netikrą realybės jausmą. Vėliau, žaisdamas su bendraamžiais, jis patirs dar didesnį šoką.

Praktiniai patarimai ir tinkamos frazės:
Pirmiausia pripažinkite emociją: „Matau, kad labai nusivylei, nes norėjai laimėti. Tai visiškai suprantama.”
Pabrėžkite procesą, o ne rezultatą: „Šiandien sužaidėme labai įdomią partiją. Man patiko, kaip tu priėmei sprendimą žaidimo viduryje.”
Rodykite tinkamą pavyzdį, kai pralaimite patys: „O, šiandien man nepavyko surinkti daugiau taškų! Sveikinu tave su pergale. Kitą kartą reiks pamėginti kitokią taktiką.”

Dažnai užduodami klausimai (DUK)

Ką daryti, jei vaikas pykčio priepuolio metu meta žaidimo detales ar verčia lentą?

Pirmiausia ramiai ir tvirtai sustabdykite netinkamą elgesį. Galite pasakyti: „Matau, kad pyksti, bet žaidimo detalių mėtyti negalima.” Leiskite vaikui atvėsti atskirai, o žaidimą tvarkingai sutvarkykite kartu tik tuomet, kai emocijos nuslūgs. Vėliau ramiai aptarkite, kad pykti yra normalu, tačiau elgesys su daiktais turi išlikti pagarbus.

Ar verta leisti vaikui kartais laimėti tyčia?

Patiems mažiausiems vaikams, kurie tik pažįsta stalo žaidimus, kartais galima švelniai padėti ar nukreipti teisinga linkme. Tačiau nuolatinis tyčinis pralaimėjimas užkerta kelią emocinio atsparumo ugdymui. Geriau rinktis bendradarbiavimo žaidimus, kur pagalbos ir pergalių džiaugsmu dalijamasi natūraliai.

Kada galima pereiti nuo vieno žingsnio prie kito?

Stebėkite vaiko reakcijas. Jei žaisdamas bendradarbiavimo žaidimus vaikas ramiai reaguoja į komandos nesėkmę ir geba džiaugtis procesu, galite mėginti greitus varžybinius žaidimus su trumpais raundais. Svarbiausia – neskubėti ir grįžti žingsniu atgal, jei pastebite, kad varžymasis vaikui kelia per didelį stresą.

Mokymasis pralaimėti yra ilga kelionė, reikalaujanti kantrybės tiek iš vaiko, tiek iš tėvų. Žaidimas po žaidimo, patiriant tiek bendras pergales, tiek asmeninius iššūkius, vaikas palaipsniui supranta, kad nesėkmė nėra pabaiga – tai tiesiog dar viena patirtis, atverianti kelią tolimesniam tobulėjimui.